Meknės gaudom spiningu Nemuno žolynuose

Karšta, kepina saulė, vanduo šiltas, atrodo tinkamas tik maudynėms ir tikrai ne spiningu mojuoti. Taip kažkada galvojau ir aš, ir pasibaigus pavasariniam lydekų kibimui spiningą iškeisdavau į plūdinę ar dugninę meškerę. Tačiau taip buvo kažkada, o pastaruosius kelis metus su nekantrumu laukiu vasaros ir tuomet prasideda smagiausios ir rezultatyviausios mano žūklės. Dėl to kalti šapalai ir meknės, pastarosios netgi labiau, kadangi šiltuoju metų laiku spiningu pagauti pusantro kilogramo  meknę  yra netgi lengviau negu rudenį pagauti tokio pat dydžio lydeką.

Meknė nėra ta žuvis, kurios tikslinga žūklė spiningu Lietuvoje būtų labai paplitusi ir rezultatyvi, tačiau yra viena išimtis – tai Kauno Nemuno meknės. Čia meknės gaudomos spiningu  nuo pat ankstyvo pavasario iki spalio mėnesio. Kaune meknė yra dažnas spiningautojo laimikis ir gaudant jas tikslingai galima per dieną pagauti daugiau nei dešimt gražių meknių. Meknių žūklė spiningu pasižymi ne tiek kiekybe kiek kokybe - mažos meknytės yra labai retas laimikis, dažniausiai kimba 0,8-1,5 kg egzemplioriai, kurie gerokai patraškina ritės stabdžius ir suteikia nepamirštamų emocijų.

Nemune ties Kaunu tikslingai spiningauti meknes pradėjau  prieš trejus metus. Pirmieji ir antrieji metai buvo nerezultatyvūs, tačiau tretieji atpirko visą triūsą su kaupu – laimikiai pasipylė kaip iš gausybės rago.

 Ankščiau žurnaluose teko skaityti, kad meknes spiningu geriausia gaudyti, kol dar nėra sukilusios žolės, tačiau asmeninė praktika parodė, kad yra atvirkščiai. Sėkmingiausios žūklės prasideda tuomet, kai sukyla povandeninė augmenija.  Vešli vandens augmenija yra būtent tos vietos kur ir reikia ieškoti meknių. Čia jas galima rasti visą parą, bet apie tai vėliau.

Pradžioje norėčiau pasidalinti savo nuomone apie įrankius. Be abejo, meknę pagauti galima su bet kokiu spiningu, tačiau tikrai komfortiška ir rezultatyvi  žūklė bus tik teisingai parinkus  įrankį. Kadangi pagrindiniai masalai, kuriuos rekomenduoju naudoti, yra lengvi vobleriai ir sukrės, spiningą rekomenduočiau rinktis tik ultralight ar light klasės, t.y. spiningo užmetimo viršutinė riba turi būti ne didesnė negu 11g . Spiningo ilgis yra kiekvieno įpročio reikalas, vieniems labiau patinka trumpi -2,10-2,30 m ilgio kotai, kitiems labiau patinka ilg - 3 m spiningai, tačiau tokio ilgio light klasės spiningų nėra didelis pasirinkimas. Trumpesniu spiningu yra komfortiškiau žūklauti - jis lengvesnis, lengviau žuvį paimti iš vandens, tačiau sudėtinga toli tiksliai užmesti masalą, sunkiau laviruoti su masalu aplink žoles ar kitus kliuvinius. Rekomenduočiau visgi rinktis spiningą nuo 2,3 m iki 2,7 m. Kiek teko bandyti praktikoje lengvų iki 4g masalų su 3m net ir pačiu liauniausiu spiningu neužmesi  ženkliai toliau nei su 2,4 m smaikščiu spiningėliu. Kalbant apie spiningo akciją, mano nuomone, geriausia rinktis medium fast arba fast linkio įrankį. t.y. greitesnės akcijos, tačiau turi būti gan plono blanko. Su greitesniu spiningu toliau ir taikliau pavyks užmesti masalą, o žuvies laikymas priklausys ar pakankamai plonas ir liaunas spiningo blankas. Beabejo greitos akcijos, tačiau liauno blanko lengvi spiningai kainuoja daugiau. Nors šiais laikais jau ir už 60eur galima rasti padorų variantą. Valą rekomenduočiau rinktis pintą  0.08 mm – 0,12 mm diametro (pagal japonųs siūlyčiau 0.8 PE). Dar plonesnio nerekomenduoju, kadangi labai dažnai tenka traukti masalą iš žolių ir plonesnis valas jau sukelia papildomų problemų.  Pats labiausiai mėgstu YGK G-SOULvalą žymimą 0.8 PE pagal Japonų mato vienetus. Gaudant pintuku  yra būtinas neilgas Fluorokarbono pavadėlis, visgi meknė yra gana atsargi žuvis ir mažiau matomas pavadėlis padidina kibimų skaičių. O ir kam į žoles brūžinti ir taip ploną pintuką?

Taigi iki sėkmės mums dar reikia parinkti tinkamus masalus. Mano nuomone, geriausi masalai yra crank tipo 3-45 mm ilgio vobleriukai. Pavasarį, kol dar žolės nėra sukilusios, derėtų rinktis šiek tiek neriančius masalus, vasarą geriausiai pasiteisina visai paviršiniai vobleriukai, dažnai žymimi SSR (Super Shallow Runner) raidėmis. Tačiau yra vienas svarbus niuansas, kuris gali sugadinti žūklę -  visai paviršiniai masalai prastai vilioja žuvį kuomet upės paviršių šiaušia bangelės. Tuomet meknėms jis sunkiau jaučiamas ir matomas ir, norint sėkmingai suvilioti meknę, reikia rinktis šiek tiek paneriantį modelį. Masalo panėrimas gali būti tik 5 cm, to užteks, kad meknei jis vėl taptų matomas. Mano labiausiai mėgstamas vobleris yra Jackall Chubby 38 SSR modeliukas. Jis turi magnetinę užmetimo sistemą, taigi jį galima pakankamai toli užmesti ir jis puikiausiai laiko srovę. Ne prastesnis masalas yra ir Megabass Baby Griffon, jis yra gerokai triukšmingesnis už Chubby ir kartais tai tikrai praverčia. Kuomet Kauno Hidroelektrinė visai numeta vandens lygį Nemune ir visos žolės yra iškilusios į vandens paviršių, nepamainomas yra Lucky Craft Gengoal vobleriukas. Jo dvišakiai į viršų nukreipti kabliai padeda išvengti žolių, tačiau meknėms sėkmingai pasikirsti ant kablio tai netrukdo. Iš pigesnių modelių tikrai dirbantys yra Pontoon 21 Hypnose, tačiau visai paviršinis SSR modelis prasčiau laiko srovė. Tuo tarpu giliau neriantis Hypnose SR dirba nepriekaištingai. Stambesnes meknes galima vilioti ir didesniais crankais. Mano mėgstamiausi yra Jackal Chery 44 ir Pontoon21 Redrag. Kalbant apie spalvas, Nemuno meknės nėra ypatingai išrankios vienai spalvai.  Jos kimba ant įvairių ir gan skirtingų spalvų. Tiek dieną tiek naktį  labai gerai dirba  šiek tiek skaidrūs  vobleriai, tokie kaip Jackall  Bronze Green , Ghost Ayu ,  Clear Shrimp spalvinimai.  Taipogi viena sėkmingiausių spalvų yra  auksinė su rausvu pilvu ir juoda nugarėle -  Gold & Black. Neatsispiria meknės ir vabalus imituojančioms juodiems, rudiems ar kitiems tamsiems atspalviams. Galima puikiai meknes gaudyti ir 1 ar 2 numerio sukrėmis. Sėkmingiausi yra visai tamsių arba vario spalvų modeliukai.

Taigi įrankius ir masalus aptarėme, beliko surasti meknes ir tinkamai joms pateikti masalą. Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, daugiausia meknių laikosi vandens žolėse arba visai šalia jų ramesnėse upės vietose. Pagrindinėje srovėje kibimų sulauksime mažiau, tačiau stipresnės srovės vietos esančios visai šalia žolėtų ramumų gali atnešti rekordinių egzempliorių. Nemune ties Kaunu „mekninių“ vietų yra tikrai nemažai ir jos labai lengvai pastebimos, kuomet yra žemas vanduo ir visos žolės iškyla į paviršių. Jeigu yra galimybė, siūlyčiau pamėginti meknes  gaudyti iš valties. Tuomet rekomenduočiau ieškoti žolynų esančių atokiau nuo kranto. Ten, kaip rodo patirtis, laikosi daugiausia meknių. Jeigu nėra tokios galimybės - ne problema, užsimaukite braidymo kelnes, gelbėjimosi liemenę (būtinai, nes HE kelia vandenį labai greitai ) ir pirmyn.

        Meknes galima gaudyti visa parą. Jos sėkmingai kimba bet kuriuo paros metu. Anksti ryte, vėlai vakare ar naktį, tuomet jas nėra sunku pagauti prie pat kranto  esančiuose žolynuose. Vidurdienį tikslingiausia su valtimi ar giliai įsibridus tikrinti arčiau pagrindinės srovės esančius žolynus. Kaip jau minėjau, kuomet nėra vėjo, nepamainomi yra paviršiniai vobleriukai. Jei vanduo aukštas, juos galima pravesti virš žolių vainikų, jei žemas - patartina tikrinti šalia žolių esančias švaraus dugno vietas . Dideliuose žolynuose esant vidutiniam ar žemam vandeniui, srovė nėra stipri taigi nėra didelio skirtumo ar mesti prieš srove ar skersai srovė ar palei srovę. Svarbiausia sugebėti pravesti masalą kuo arčiau žolių, t.y. potencialių meknių slėptuvių ar poilsio vietų. Kuomet Hidroelektrinė atidaro šliuzus ir pastebimai kyla vanduo bei stiprėja srovė, dažniausiai meknės laikosi pasislėpusios už didesnio žolių kupsto, kuris užstoja srovę. Tuomet reikia atsistoti šiek tiek žemiau pagal srovę nuo tokios vietos, kad būtumėte meknėms už nugarų ir taikyti voblerį kuo arčiau žolių kupsto.  Esant ramiam orui žvejyba yra pati rezultatyviausia, kadangi meknės pačios išduoda savo buvimo vietas, jos dažniausia kaišioja nugaras, arba išsiduoda atakuodamos grobį. Tuomet nedelsiant meskite masalą tiesiai joms ant galvų, to jos  nebijo ir mielai griebia nežinia iš kur nukritusį skanų kąsnelį. Dažnai meknės ataka nebūna sėkminga ir ji nepasikabina už trišakių, tuomet kuo skubiau meskite masalą į ta pačią vietą ir antras ar trečias metimas bus sėkmingesnis. Jei atlikus kelis metimus meknė visgi nebesusidomėjo masalu, galite pamėginti jį pakeisti kitu.  

          Kaip jau minėjau, svarbiausias sėkmės faktorius yra sugebėti užmesti masalą kuo arčiau žolių jų neužkabinant. Įkabinus kablį į žoles, deja, tyliai jo neiškrapštysite ir išbaidysite žuvį. Vėlgi vertėtų paminėti, kad ypač gaudant paviršiniais vobleriais būna labai daug tuščių atakų. Jei tai pastebėjote pamėginkite pasikeisti kablius į šiek tiek didesnius bet plonesnius. Plonesnių reikia todėl, kad per didelis kablio svoris išbalansuos voblerio darbą ir jis gali pradėti nerti, vietoje to, kad plauktų paviršiumi ir skleistų tas magiškas bangeles, kurioms ne tik meknė nesugeba atsispirti. Labai dažnai vasarą spiningaujant  Nemune mažais vobleriais susigundo salatis. Kaip taisyklė, tai būna anksti ryte arba pavakare, o jau sutemus galima sulaukti starkio atakos. Kartą, gaudant paviršiniais masalais, per dieną man pasisekė pagauti 6 meknes virš kilogramo, 4 salačius, iš kurių du buvo legalaus dydžio, ir du starkius, kurių vienas buvo per kilogramą. Be abejo, prisiekęs spiningistas nepjauna šakos ant kurios sėdi ir visgi žuvį rekomenduoju paleisti atgal. Net ir tokia upė kaip Nemunas nėra neišsemiamas šaltinis, o meknė savo kulinarinėmis savybėmis gerokai nusileidžia savo kovingumui vandenyje.

Na ir pabaigai apie tai, kur galima gauti konsultacija gyvai ir įsigyti žvejybos reikmenys, kurie tinką meknių žūklei. Žinoma tai galima padaryti Pramonės pr 41a. Kaune, ten kur randasi žūklės reikmenų parduotuvė - Ažūklė.