Amūras

Amūras: Išsamus žvilgsnis į šią ypatingą žuvį

Amūras (lot. Ctenopharyngodon idella), dar vadinamas baltuoju amūru, yra viena populiariausių žuvų tarp žvejų ir tvenkinių savininkų. Ši žuvis yra kilusi iš Rytų Azijos ir dažnai naudojama vandens telkinių biologinei kontrolei dėl savo unikalių maitinimosi ypatybių.

Išvaizda

Amūras pasižymi ištęstu, cilindro formos kūnu, padengtu didelėmis, sidabrinėmis žvynais. Žuvis turi nedidelę galvą su terminaline burna, kurios lūpos pritaikytos greitai gaudyti ir traukti augalus. Nugara yra tamsesnė, dažniausiai pilkšvai žalia, o šonai šviesesni – sidabriniai arba gelsvi. Didelės akys yra šiek tiek pasislinkusios žemyn. Suaugęs amūras gali pasiekti 1,2–1,5 metro ilgį ir sverti net iki 45 kilogramų.

Maitinimosi ypatumai

Amūras yra žolėdis, todėl dažnai vadinamas „tvenkinių valytoju“. Pagrindinis šios žuvies racionas – augalai: vandens žolės, nendrės, dumbliai ir kiti vandens augalai. Suaugusios žuvys per dieną gali suvalgyti net iki 40% savo kūno svorio augalų. Dėl šios priežasties amūras yra vertinamas kaip biologinės kontrolės priemonė vandens telkiniuose, kur reikia reguliuoti pernelyg spartų augalijos plitimą.

Amūro jaunikliai pradeda maitintis planktonu ir mažais bestuburiais, tačiau suaugusios žuvys pereina į visiškai augalinę dietą.

Nerštas

Amūro nerštas vyksta upėse, kur vanduo yra šiltas ir turtingas deguonimi. Paprastai neršto sezonas prasideda pavasarį, kai vandens temperatūra pasiekia 20–25 °C. Patelė gali išleisti iki milijono ikrų, kuriuos tėkmė neša tolyn, kol jie išsivysto į lervas. Kadangi amūras yra kilęs iš Azijos upių, nerštui būtina nuolatinė tėkmė ir specifinės aplinkos sąlygos, todėl daugelyje Europos šalių, įskaitant Lietuvą, šios žuvys natūraliai neveisiasi.

Lietuvoje amūrai dažniausiai veisiami dirbtiniu būdu – tvenkiniuose ir žuvininkystės ūkiuose. Jie auginami ne tik kaip maistinė žuvis, bet ir kaip priemonė kontroliuoti nepageidaujamą augaliją.

Paplitimas

Amūras natūraliai paplitęs Rytų Azijoje – Kinijos, Rusijos ir kitų aplinkinių šalių upėse. Tačiau dėl savo naudingų savybių jis buvo introdukuotas į daugelį pasaulio regionų. Šiuo metu amūrai sėkmingai auginami Europoje, Šiaurės Amerikoje ir kitose vietovėse. Lietuvoje ši žuvis nėra natūraliai paplitusi, tačiau dažnai auginama dirbtiniuose vandens telkiniuose.

Žvejybos ypatybės

Amūras yra viena mėgstamiausių žuvų tarp sportinės žvejybos entuziastų. Jis yra žinomas kaip itin stipri ir atspari žuvis, galinti ilgai kovoti su žveju. Amūrai dažniausiai žvejojami:

1. Įranga: Žvejybai naudojami tvirti dugniniai meškerykočiai arba karpinės meškerės, turinčios pakankamai jėgos atlaikyti didelį laimikį. Valas turėtų būti pintas arba monofilamentinis, 0,30–0,40 mm storio.

2. Masalai: Amūras mėgsta augalinius masalus. Dažniausiai naudojami kukurūzai, kviečiai, duona, žirniai ar kiti augalinės kilmės masalai. Norint pritraukti žuvį, rekomenduojama naudoti augalinės kilmės jaukus.

3. Laikas: Amūrai aktyviausi šiltuoju metų laiku, ypač vasarą. Jų kibimas dažnai vyksta anksti ryte arba vakare.

Amūras yra atsargus ir reikalauja daug kantrybės iš žvejo. Dažnai įdomiausias šios žvejybos aspektas yra ilga ir įtempta kova, kuri gali trukti net keliolika minučių.

Kulinarinės savybės

Amūras – labai vertinama maistinė žuvis. Jo mėsa yra švelni, balta ir turtinga baltymų. Dažniausiai amūrai ruošiami kepant, verdant arba rūkstant. Rūkytas amūras laikomas tikru delikatesu dėl savo malonaus skonio ir subtilaus aromato. Taip pat mėsa puikiai tinka sriuboms ir troškiniams.

Pabaigai

Amūras – tai ne tik įdomi ir naudinga žuvis, bet ir tikras žvejų iššūkis. Dėl savo stiprybės ir ištvermės jis tapo sportinės žvejybos simboliu, o dėl naudos ekologinei sistemai – vertingu vandens telkinių „valytoju“. Lietuvoje amūras dažniausiai sutinkamas tvenkiniuose ir ežeruose, kur juo galima grožėtis ne tik žvejybos metu, bet ir skanaujant rūkyto ar kitaip paruošto laimikio.